Vasario 8 d. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė idėją Lietuvai: mokytojo profesija iki 2025-ųjų metų turi tapti prestižinė. Daugybę reformų ir idėjų pergyvenęs Lietuvos švietimas pateko į tokią būklę, kurią Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė palygino su Šventajame Rašte minimu namu, statomu ant smėlio, o ne ant uolos.
Su prof. Vilija Targamadze, 2017 m. pabaigoje įkurto Švietimo ateities forumo prezidente, kalbamės apie situaciją, kurioje šiuo metu yra atsidūręs Lietuvos švietimas.
Nebe pirmą kartą kalbama apie mokytojo prestižo kėlimą. 2016 m. buvo parengta pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programa, kuria bus siekiama pritraukti gabių ir motyvuotų asmenų į pedagogines profesijas, pagerinti mokytojų materialinę gerovę ir darbo sąlygas, pertvarkyti pedagoginių darbuotojų rengimą ir vertinimą. Kaip ši programa įgyvendinama šiuo metu?
Pirmiausia turime susitarti dėl ugdymo ir ugdymosi bendrojo ugdymo mokykloje, nes tai, kas dabar vyksta, tėra daugybė imitacijų ir nesusipratimų. Šiandien yra pavojus, kad nukrypstama nuo „Geros mokyklos koncepcijos”, nes, kol nėra išgryninti ugdymo rezultatai, lieka daugiau orientavimasis vien tik į akademinius pasiekimus. Ugdymo tikslas išplaukia iš ugdymo filosofijos – tai gali būti ne tik filosofija, bet ir religija, ir pedagoginė srovė ar psichologija. Bet kuriuo atveju turi būti pagrindas, dėl kurio mes susitariame. Šiandien tai yra 2015 m. patvirtinta „Geros mokyklos koncepcija“, grindžiama humanistinėmis vertybėmis ir socialiniu konstruktyvizmu.
Šie esminiai dalykai ugdyme pamesti, tad kalbėti apie mokytojo prestižą tampa sudėtinga. Mokytojas jaučiasi nesuprastas ir įbaudžiavintas. Tarkime, iš jo reikalaujama vykdyti bendrojo ugdymo programą. Tuo tarpu vaikai, tėvai ir visuomenė nori, kad būtų geri egzaminų rezultatai. Mokytojas paskutinėse klasėse dažniausiai nebedirba pagal bendrojo ugdymo programą – jis jau dirba pagal Nacionalinio egzaminų centro parengtą programą. Klausimas: koks yra ugdymo tikslas, kas yra bendrasis išsilavinimas?
Prieš porą metų antros klasės mokytoja pasakė, kad rengs vaikus testui, o sužinojus mamyčių, bauginančių savo vaikus, jog jie neišlaikys testų, reakciją jai pasidarė baisu. Mokytojai įsprausti į kampą, nes juos vertina pagal testus, pasiektus valstybinių brandos egzaminų rezultatus, o tėvai reikalauja gerų rezultatų. Ir mokytojas tampa situacijos įkaitu.
Kas vyksta toliau? Kalbėdami apie mokytojo prestižą turime kalbėti apie tai, kad su juo niekas nesitaria, o tik viską nuleidžia iš viršaus. 2017 m. lapkritį būsimųjų egzaminų tvarkaraštyje buvo patvirtinti visi šeštadieniai... Man pasidarė baugu, kai informatikai nuvyko į Nacionalinį egzaminų centrą pasakyti, kad gegužės 12 d. negalima organizuoti informatikos egzamino, nes programa dar nebus išeita iki galo. Egzaminai prasideda nebaigus kurso, užduotys, informatikų teigimu, nėra visos gerai parengtos. Tai kas čia vyksta valstybėje?
Metai iš metų bėdos su egzaminų užduotimis, jų vertinimu, o vaikai gyvena čia ir dabar. Ar galime jiems pasakyti, kad po kelerių metų pataisysime? Kaip galime jiems sakyti: mylėk Tėvynę, jei patys taip su jais elgiamės? Tuo tarpu mokytojas neturi svertų, o su juo dažniausiai nesitariama. Jis tiesiog pastatomas prieš faktą, pamirštant, kad vaikams ir tėvams mokytojas turės paaiškinti įvairius sprendimus.
O pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programa kol kas nusėdusi stalčiuose ar kieno nors galvose. Ji dar nepristatyta. Pristatytos bendros idėjos ir trys kryptys: mokytojų rengimas ir profesinis augimas, darbo užmokestis, mokymo metodika. Ministrė pateikė kryptis, o ne priemonių planą, Tos kryptys turi būti pagrįstos konkrečiais darbais, finansais, atsakomybe. Šį klausimą uždaviau diskusijoje ministerijoje (vasario 28 d. Švietimo ir mokslo ministerijoje vyko diskusija apie mokytojo profesiją, – red. pastaba), tik negavau atsakymo.
Gyvename nuo akcijos iki akcijos, nuo rinkimų iki rinkimų. Kaip žaislas vilkelis – kur pasuksi, ten ir suksis...Mokytojams žadama 1000 eurų iki mokesčių. O ką tai reikš 2020 metais? Kokia bus tokio atlyginimo perkamoji galia? Gal reikėtų nustatyti procentus nuo vidutinio atlyginimo? O kaip su kaimo mokyklomis? Mokytojas jose turi nepilną krūvį, tad važinėja po kelias mokyklas. O kas jam padeda? Kas kurą kompensuoja? Galvodami apie etatinį mokytojų darbo užmokestį turime pagalvoti apie paramą jiems.
2017 m. liepą Seimas patvirtino Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gaires. Prie jų rengimo prisidėjo nemažai žmonių. Švietimo ir mokslo ministerija iki gruodžio 1 d. turėjo parengti šių gairių priemonių planą. Bet jo nėra.
Kodėl?
Reikėtų Seimo pasiteirauti, kaip jis vykdo parlamentinę kontrolę. Jei norime kalbėti apie mokytojo prestižą, pirma reikia apsibrėžti, kas tai yra. Susitarimas dėl mokytojo prestižo turi tapti nacionaliniu susitarimu, kurį privalėtume vykdyti. Turėtų būti nuolatinis sisteminis požiūris ir rūpestis. O dabar, mano supratimu, mokykla įklampinama tarp praeities ir ateities, ir niekas esminio nebevyksta ugdymo kaitoje, nes stokojama sisteminio ir procesinio požiūrio.
Kaip manote, kodėl jaunas žmogus turėtų rinktis mokytojo profesiją?
Daug kas nori būti mokytoju. Tačiau mes patys, taip pat ir žiniasklaida, skleidžiame daug negatyvo apie mokytojus. Aš esu baigusi J. Balčikonio vidurinę mokyklą, kurioje mane mokė labai geri mokytojai. O kas apie juos kalba? Gal čia tokia mada – prastai apie mokytojus kalbėti? Yra ir prastų ekonomistų, finansininkų, tačiau labiausiai užkliūva mokytojai...
Reikėtų pagalvoti apie pagarbą mokytojui. 2017 m. įkurtame Švietimo ateities forume sutarėme, kad turėtų būti nulinė tolerancija pedagoginiam neraštingumui. Pedagogiškai neraštingas mokytojas neturėtų dirbti mokykloje. Podiplominė stažuotė galėtų būti rimtas žingsnis, susigaudant, ar esi savo vietoje. Taip pat reikėtų pagalvoti apie priėmimo sistemą. Turėtų būti įkurtas fondas, kuris skatintų jauną žmogų studijuoti viename iš trijų pedagogų rengimo centrų – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Jis galėtų gauti paramą iš fondo, o vėliau už ją atidirbtų. Fondas galėtų būti formuojamas iš biudžetinių ir kitokių lėšų. Tai būtų rimta parama turintiems ekonominių problemų būsimiems studentams, nes ne visada šeima gali pagelbėti. Be abejo, stipendija turėtų būti mokama visiems būsimiems pažangiems studijose mokytojams.
Reikėtų padėti ne tik būsimiems mokytojams, bet ir dabartiniams. Yra daugybė projektų, bet kur jų rezultatai, kuriais būtų galima pasinaudoti? Kur mokytojas gali augti kaip profesionalas, kur dingo profesiniam augimui skirti milijonai? Kai kuriais rezultatais galime pasinaudoti, bet kai kuriais – ne. Parengta daugybė konsultantų, karjeros specialistų, bet kas toliau? Gal apskritai kalbėkime apie normalų požiūrį į mokytoją ir paramą jam. Jei to nebus, bus kreivų veidrodžių karalystė.
Jūs teigiate, kad Lietuvoje vyrauja švietimo administracinis modelis, grįstas kontrole, o ne pasitikėjimu mokytojais. Gal tai atbaido žmones, kurie norėtų rinktis pedagogo profesiją?
Jaunas žmogus paprastai nemato to biurokratizmo. Nebent apie tai kalbama. Bet ką daryti, jei nedidelėje mokykloje yra 15 mokytojų ir daugybė komisijų, kurios turi fiksuoti savo veiklą, nes atvykę tikrinti (vertinti) pirmiausia žiūri į popierius toje mokykloje? Mokytojas neturėtų būti skandinamas tame popierių liūne. Mokytojui svarbu pasirengti dirbti su naująja karta. O naujoji karta yra kitokia, tai yra technologijų karta, linkusi į jas nuo mažumės. Jie eina bandymų keliu, neskaito instrukcijų, jie nemoka planuoti, viską susiranda google etc. Mus – vyresniąją kartą – mokė nuo teorijos pereiti prie praktikos, o šie vaikai nori žinoti, kam jiems to reikia. Keičiasi didaktikos principai.
Ši karta labai smalsi, įdomi. Pirmokai paprastai nori eiti į mokyklą, bet kas tada įvyksta, kad net kartais pradinukai jau nebenori jos lankyti ? Gal priežastis yra tokia, kad mokyklų vadovai spaudžiami, po to tai nugula ant mokytojų pečių, o po to - ant vaikų? Gal pernelyg daug instrukcijų, nurodymų, negebama pamatyti vaiko, padėti jam tarpti tam tikroje aplinkoje ir bręsti, augti dvasiškai, intelektualiai, fiziškai.
Juk nemaža dalis mokytojų dirba dar pagal tradicinę mokymo paradigmą, o vaikus reikia mokyti pagal mokymosi paradigmą. Mokytojams reikia ją perprasti praktikoje, reikia paramos sistemos, kad mokytojas perprastų skirtumus tarp šių dviejų paradigmų. Deja, apskritai neretai problemos nėra dažnai įvardinamos, nėra situacijos poveikio analizės. Ir darosi nebeaišku, kokį poveikį turės vieni ar kiti sprendimai.
Turėtų būti nacionalinis partijų susitarimas – kaip ir dėl gynybos. Prisiminkime 2014 metus, kai Rusija aneksavo Krymą. Partijos susėdo ir susitarė, kad gynybai reikia skirti 2 procentus BVP.
Tokia mintis man buvo kilusi, kai buvau Švietimo tarybos pirmininke. Bet nelabai tikiu tokiu susitarimu, nes partijos gyvena nuo vienų rinkimų iki kitų. Tarkime, kad dabar valdžioje esančios partijos galėtų susitarti, tačiau prieš rinkimus atsiranda kita populistinė jėga, kuri nesitaria. Siekiant nacionalinio susitarimo reikėtų patvirtinti, kad ir kokia valdančioji koalicija būtų, šis susitarimas galioja.
Mane labai viltingai nuteikia tai, kad Prezidentė ėmėsi globoti šią idėją, kurios negali skelbti vienas žmogus ar grupelė, nes jai įgyvendinti reikalingas bendras nacionalinis susitarimas. Bet man neaiškūs žingsniai, kuriuos žengia Švietimo ir mokslo ministerija. Joje veikia kažkokios anoniminės grupės. Prisimenu pirmuosius metus po nepriklausomybės paskelbimo, kai kartu su dr. Meile Lukšiene dirbome – tuomet nebuvo tų anoniminių grupių, mes bendrai tardavomės su visais dalyvaujančiais švietimo reformoje, rengiamų projektų autoriai buvo įvardinami.
Kas yra tos anoniminės grupės?
O kas parengė gaires Mokytojo prestižo idėjai įgyvendinti? Aš nežinau. Kas rengia kitus dokumentus? Švietimo ekspertai vieni kviečiami, kiti nekviečiami, o jais nereikėtų mėtytis. Juos reikia gerbti kaip profesionalus, kurie niekada nepataikaus jokiai partijai, nekritikuos, o pateiks kritines įžvalgas, priežasties ir pasekmės ryšį ir pan. O neretai tie, kurie galvoja, kad jie labai daug žino, padaro dalykų, kuriuos sunku pozityviai vertinti. Gavus nemenką struktūrinių fondų paramą galima daug ką parengti, bet ką paskui su tuo daryti, jei nebus susikoncentruota į strateginius tikslus, jei bus nuklysta nuo pamatinių ugdymo dalykų?
Ar mes išdiskutavome Lietuvoje pamatinius ugdymo dalykus? Mane nustebino lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, kuriame staiga atsiranda keturi užsienio autorių kūriniai... Kaip mokytojui jaustis, kai su juo nesitaria? Toks yra ministrės įsakymas, esminis pakeitimas, nors toks pakeitimas turėtų būti parengtas prieš porą metų...
Kažkas įvyksta, kyla šurmuliukas, ir vėl nutylima... Kaip galima nepasitarus parašyti, kad mokytojai turi dirbti šeštadieniais, kad mokslo metai bus ilginami? Gal pirma reikia nuspręsti, kas ir dėl ko bus daroma? Aukštųjų mokyklų optimizavimo tikslas – kokybė? Ką tai reiškia? Uždaryti geras programas, akredituotas 6 metams? Gal jas reikėjo perkelti į kitas aukštąsias mokyklas, gal ikimokyklinukų, priešmokyklinukų ir pradinukų rengime turėtų būti glaudžiau bendradarbiaujama su kolegijomis ir universitetais, gal turėtų atsirasti vientisos studijų programos? O dabar vienas postūmis, kitas, o sistemos nėra. Reformos negali būti be sisteminio mąstymo.
Kokius tikslus kelia Švietimo ateities forumas? Kada ir kas jį įkūrė?
Gimė jis po vienos E. Jakilaičio laidos „Dėmesio centre", kurioje dalyvavome su dr. Austėja Landsbergiene. Šio forumo steigėjai: dr. Eugenijus Stumbrys, hab. dr. Rimantas Želvys, dr. Austėja Landsbergienė, Paulius Baltokas ir aš. Forume yra dvi grupės: viena dirba su vidurinio ugdymo problemomis, kita - su aukštojo mokslo problemomis. Mūsų tikslas – identifikuoti problemas ir telkti žmones jas spręsti. Tai, aišku, vyksta platesnėje erdvėje. Kalbamės su ministerijos žmonėmis, eisime ir į Prezidentūrą.
Suomijos ir Estijos profesūra pokštauja, sakydami, kad mes, lietuviai, turime gerų idėjų, kurias jie įgyvendina. Suomiai, atrodo, net nevadina to reforma, o sistemos tobulinimu. Tų deklaracijų pakankamai daug, jomis beveik niekas nebetiki. Mokytojai bijo savo mintis reikšti, yra įsibaiminę. Juos gąsdina kai kurie mokyklų direktoriai, savivaldybių atstovai. Mokytojas neretai prispaudžiamas ir nuleidžia galvą. O jis turi būti orus, nes niekam nevalia pažeisti prigimtinio žmogaus dalyko – jo teisės į orumą.
