Jau trečius metus iš eilės Lenkų diskusijų klubas (PKD) kvietė džiaugsmingai paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.
„Šiųmetis minėjimas yra ypatingas, kadangi susitinkame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse. Lietuvos Respublikos šimtmetis – tai geriausia proga užkasti karo kirvius, kurie kursto nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų ir kartu kurti mūsų Tėvynės ateitį. Su gimtadieniu, Lietuva! Wszystkiego najlepszego w dniu urodzin Litwo!“ – neformalaus Vasario 16-osios minėjimo dalyvius pasveikino teisininkas ir publicistas Aleksanderis Radczenko.
Basanavičiaus antilenkiškumas – atsitiktinis
Šiųmečio minėjimo metu, – kurio tema neatsitiktinai pasirenktas tarpukario laikotarpis – tradiciškai vyko neilga diskusija, kurioje dalyvavo istorikas dr. Eligijus Raila ir rašytojas, Lietuvos PEN Clubo vadovas Herkus Kunčius. Po jos vyko puikaus džiazo dueto, Vytauto Labučio ir Andriaus Balachovičiaus, pasirodymas. Dalis svečių atvyko pasipuošę tarpukario laikotarpiui būdinga apranga.
Diskusijos metu daugiausia kalbėta apie Lietuvos Respublikos praeitį ir ateitį bei santykius su lenkais ir Lenkija. „Visi žinome, kad Lietuvos lenkai prisidėjo prie modernios valstybės kūrimosi. Vienas Vasario 16-osios akto signatarų buvo lenkas Stanisław Narutowicz. Silvestras Žukauskas ir Bronislovas Skomskis prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės, o Mykolas Römeris – Lietuvos konstitucinės teisės kūrimo. Nepaisant to, tarp lenkų egzistuoja gandas, kad Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas Jonas Basanavičius garsėjo savo antilenkiškumu. Kaipgi buvo iš tiesų?“, – klausė diskusiją moderavęs A. Radczenko.
„Galima sakyti, kad J. Basanavičiaus antilenkiškumas buvo iš esmės atsitiktinis“, – sakė E. Raila ir pridūrė, kad nepriklausomybės idėjų „tautos patriarchas“ sėmėsi pirmiausia iš veikalų lenkų kalba. „Didžiausią įtaką jo minties raidai turėjo du, o gal net trys lenkų kilmės asmenybės: Adomas Mickevičius, Józef Ignacy Kraszewski ir Władysławas Syrokomla. J. Basanavičius labai įdėmiai nagrinėjo šių autorių darbus ir atmintinai mokėjo ne vieną jų pastraipą. Kurdamas modernios Lietuvos valstybės programą, jis sėmėsi idėjų iš lenkų romantinės literatūros“, – teigė istorikas.
Vilniaus lituanizacija
„Eidamas į šį susitikimą pagalvojau, kaip labai viskas pasikeitė per 30 metų. Kai 1984 metais pirmą kartą vykau į Lenkiją, turėjau pereiti per begalę įstaigų, kad gaučiau leidimą, sovietinį užsienio pasą ir nusipirkčiau bilietą, kad galėčiau per saugomą ginkluotų pasieniečių ir spygliuotą vielą Baltarusijos–Lenkijos sieną pasiekti kelionės tikslą. Išlipus iš traukinio Varšuvoje galėjai pasijusti kaip Vakaruose“, – prisiminimais dalinosi H. Kunčius.
„Prisimindamas visą tą painiavą, suprantu, kad šimtmetį sutinkame laisvi. Nors kartais ne visiškai suvokdami skirtumo tarp tuometinės ir esamos situacijos“, – pabrėžė rašytojas. Pasak H. Kunčiaus, privalome šią laisvę išsaugoti, nepaisant abiem šalims gresiančių pavojų. Jo manymu, tik „laisvi žmonės gali rasti sutarimą“.
„Manau, kad Lietuva niekada nebuvo tokia atvira, kaip dabar. Turiu omeny tai, kad gyvename Europos bendrijoje“, – pridūrė rašytojas ir išreiškė viltį, jog Lietuvos ir Lenkijos leidybos rinkoje atsiras daugiau abiejų šalių autorių.
E. Raila susirinkusiems priminė tarpukario istoriko ir publicisto Mariano Zdziechowskio užrašytą epizodą, kai 3-iojo dešimtmečio pradžioje maršalas Józefas Piłsudskis susitiko su Vilniaus intelektualais. Šio susitikimo metu buvo aptariamas ir Vilniaus likimas. Dauguma susitikimo dalyvių manė, kad jei Vilnius atiteks Lietuvai, jis bus lituanizuotas.
„Esu įsitikinęs, kad Lietuva bus iš tiesų laisva tik tuo atveju, jei Vilnius nebus lituanizuotas. Pabrėžiu, kad turiu omeny ne priklausymą Lietuvai, bet tam tikrą ideologiją, kuri Lietuvą sieją tik su lietuvių kalba, kuri trina kitų tautų ir kultūrų pėdsakus. Man Vilniaus lituanizacija – tai lenkų, žydų ar rusų paveldo atsisakymas. Kultūros prasme Vilnius turėtų būti vienu metu ir lietuviškas, ir lenkiškas, ir žydiškas“, – paaiškino istorikas.
PKD informacija
