Esama tekstų, kuriuos perskaitęs supranti, kad geriau neparašysi. Vienas tokių – profesoriaus Stasio Šalkauskio rašinys, skirtas atkurtos valstybės dešimtmečiui „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas“, publikuotas žurnale „Židinys“ 1928-aisiais. Po 90 metų dr. Justinas Dementavičius šį žymaus lietuvių filosofo tekstą aktualizuoja, savo paties mintimis pritaikydamas jį nūdienos politiniams debatams, sąmoningai atkartodamas anų laikų stilių. Negalime sužinoti, ar S. Šalkauskis savo argumentais norėtų veltis į mūsų diskusijas, tačiau mūsų diskusijų kokybei tik į naudą nepamiršti to, ką mąstė šviesiausi lietuvių tautos protai.
Pastaraisiais laikais kaskart dažniau pasitaiko progos pastebėti, jog agresyvaus nacionalizmo ir populizmo banga eina vis stipryn. Nepasotinamas Rusijos imperializmas, Europos integracijos procesai, sunkiai kontroliuojami migracijos procesai – visa tai sustiprina nacionalistinę akciją. Jai simptomiška tai, kad ji lengvai apseina su konstitucinėmis ir parlamentinėmis procedūromis ir stengiasi mušti savo priešininkus ginklu, kurį patys kritikuoja – visuomenės nuomone, nežabotais laisvės reikalavimais, buka propaganda. Kaip ir visur, taip ir pas mus Lietuvoje, kraštutinis nacionalizmas ir populizmas yra radęs taip pat šiokių tokių atbalsių, kurie gviešiasi privatizuoti Lietuvos meilę tik sau. Šis faktas gali mums būti gera proga rimtai susirūpinti klausimu, ar viskas gerai taip reikalingo mūsų tautinio gyvenimo pakraipoje; ar, susidūrę su realios tikrovės pagundomis, mes numanysime, ko privalome laikytis ir kaip kovoti su aklais tautinio temperamento polinkiais. Šitokiu metu dera ypač susidomėti tikro patriotizmo principais.
Patriotizmo supratimas yra tvirtai susijęs su tautybės supratimu. Kiekviena tautybė sudaro sutelktinę individualybę, tik individualybę ne tikra to žodžio prasme, bet dėl panašumo. Tauta iš visų pusių apsiaučia individą, papildo jo asmens buitį ir pateikia sąlygas pilnutiniam jo gyvenimui. Atskiras individas pats vienas nepajėgia nieko pakelti į aukštesnį lygį – nei religijos, nei mokslo, nei meno. Kad šitie civilizacijos vaisiai susikurtų ir prinoktų, reikalingas sutelktinis darbas žmonių, kuriuos junga bendras supratimas, ką gali pagaminti tik fizinis ir psichologinis giminingumas. Normali tauta kaip tik ir pateikia visas šias sąlygas, kurių reikalauja asmuo savo buities ir veikimo pilnatvei. Todėl tauta savaime organizuojasi ir sudaro sąlygas išsivystyti pilnutiniam individui.
Tauta mylima ne dėl to, kad ji yra didelė, graži, galinga, bet dėl to, kad ji yra sava.
Tačiau nereikia manyti, kad tautos individualybė esanti susieta su tam tikru tautinių žymių visetu, be kurio ji negali reikštis tikrovėje. Net pati kalba, kuri gal geriausiai rodo normalią tautybę, nėra tautai būtinai reikalinga. Tiesa, tautinės kalbos stoka padaro tautybės turinį menkesnį ir mažiau apibrėžtą; vis dėlto būtų neteisinga dėl šios priežasties išvesti tautybės stoką apskritai. Panašiai, kaip kojos ar rankos stoka nepanaikina žmogaus individualybės – žmogus vis tebelieka žmogiškuoju individu, taip stoka kalbos, teritorijos ar kitos konkrečios sutelktinės gyvenimo apraiškos nepanaikina tautybės. Kita bendra individui ir tautai ypatybė yra toji vidaus linkmė, kuri gaivalingai stumia juodu prie būvio ir veikimo pilnumos. Buities ir būties pilnatvė – štai idealas, kuris kreipia į save visas jųjų pastangas. Žmogus, būdamas psichinė ir fizinė būtybė, savo veikimu reikalauja dvasinio ir materialinio prado. Dvasinis pradas pasireiškia pagaminto daikto turiny, o materialinis – išviršiniame ženkle. Tuodu pradu pasireiškia ir tautinėj civilizacijoj, kuri yra ne kas kita kaip kultūros kraunamas lobis, kuris reiškiasi objektyvuotomis gėrybėmis. Materialinė lytis yra konkreti, individuali ir pritinka tik vienai tautai, o idėjinis turinys – abstraktus, visuotinis ir gali būti bendras visai žmonijai. Bet lytis, kad ir tobula, tėra vien priemonė. Tikslas – tai įvykdymas tiesos, gėrio ir grožio idealų, – tų visuotinių ir nežlungančių gėrybių.
Patriotizmas ir yra tautinės savo individualybės meilė. Tauta mylima ne dėl to, kad ji yra didelė, graži, galinga, bet dėl to, kad ji yra sava. Nuo patriotizmo, arba tautinės savo individualybės meilės, reikis skirti iš vienos pusės krašto meilę siaurąja prasme ir iš antros pusės – valstybinį susipratimą. Krašto meilę gali turėti ir žmonės, kurie ir nemyli šitame krašte gyvenančios tautos, nes niekada nebuvo apgaubti to konkretaus žmogiško tautiškumo, ir jos kultūra jiems nėra sava. Krašto meilė gali dargi jungti su valstybiniu susipratimu, bet dėl to dar ji nevirsta patriotizmu. Pvz., imigrantas gali mylėti Lietuvą kaip gimtąjį kraštą ir vadinti save lietuviu patriotu, tuo pačiu laiku, kai jo simpatijos linksta į savo gimtąją valstybę ir tautybę; emigrantas gali kad ir labai stipriai mylėti Lietuvą ir turėti jo pilietybę, tačiau jo kultūrinė ir fizinė kūryba yra skirta kitos valstybės gerovei. Taigi iš esmės patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, kuri dažniausiai jungiasi su savo gimtojo krašto ir gyvenamosios valstybės meile.
Juk šalia patriotizmo, kuris išgano, yra dargi patriotizmas, kuris žudo.
Ir visgi kiek nesusipratimų siejasi su šiuo vardu! Juk šalia patriotizmo, kuris išgano, yra dargi patriotizmas, kuris žudo. Tautybės meilėje, kaip ir kiekvienoje kitoje meilės rūšyje, yra elemento, kurį galima pavadinti didybės pageidavimu. Mylint ką nors, tikrai geidžiama, kad meilės dalykas būtų geras, gražus, kilnus, žodžiu tariant – didis. Kai meilė pagrįsta didybės pageidavimu nurodyta prasme mylimajame dalyke visų pirma mylima tai, kas sudaro idealų jo tipą; kitaip tariant, dalykas mylimas ne tokis, koks jis yra, bet toks, koks jis privalo būti. Šiam į idealą nusistačiusiam santykiui išnykus, meilė virsta instinktu. Tautos didybė klaidingai suprantama tada, kai ji suvedama prie materialinės bei fizinės galybės, neapribojamai ir neteisėtai plečiamos tiek viduje, tiek išorėje. Ir visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra ne tik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai. Tikras didybės pageidavimas tautai privalo būti taikomas ne prie išviršinės jos galybės, kuri turi teisėtų ribų, bet prie vidinės kultūrinės vertės, kurią galima neribojamai plėsti ir tobulinti.
Tokia vertė gali būti tik dvasinių idealų, kurie tautinę individualybę sieja su visuotiniu turiniu. Tik tuomet individuali tautybės lytis nebus sau tikslas, bet ir priemonė visuotiniam turiniui reikštis tautos gyvenime. Todėl, kai yra sudaroma tautinio veikimo programa, kuri iš tautybės padaro tikslą ir nesieja su pozityviu gyvenimo turiniu, žinokime, jog ji yra siaurumo bei seklumo padaras. Tai veda žmones prie to dvasinio subergždėjimo, kuris yra savas nacionalistų prigimčiai. Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa, pagrįsta tikru patriotizmu, privalo visados jungti individualią tautybės lytį su visuotinuoju žmogaus dvasios turiniu, kaip ženklą su idėja, priemonę su tikslu. Tik šitoks tautybės supratimas gali apsaugoti patriotizmą nuo nacionalistinio užsimojimo, kuris jį iš tikrųjų iškraipo ir pažemina.
