Berlyno archyvuose Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą radęs profesorius Liudas Mažylis ir pats tapo tikru atradimu Lietuvai, tačiau „Apžvalgos“ skaitytojams jis gali būti pažįstamas kaip buvęs šio leidinio autorius bei ilgametis krikščionių demokratų narys.
Profesorius sutiko papasakoti apie tolimesnes profesines svajones, savo paskatas politinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasidalinti požiūriu į Nepriklausomybės Akto reikšmę, Lietuvos dabartinę padėtį Europoje.
Kas jus labiausiai skatino ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto? Patriotiškumas? Karjera? Smalsumas? Aistra?
Tikrai ne karjera. Išvesčiau du dalykus – tai mokslinis smalsumas ir azartas.
Greta kolekcionieriaus azarto, noro atrasti, ėjo antras – irgi smalsumas, bet ramesne mokslinio tyrimo prasme. Mes, žmonės iš akademinių sluoksnių, norime sistemingesnio požiūrio. Man atrodė, kad duomenų, sistemingesnio požiūrio į to laikotarpio įvykius trūksta, juo labiau artėjant šimtmečiui.
O patriotiškumas, be abejo, yra visų tų dalykų fonas ir varančioji jėga. Aš į žodį „patriotiškumas“ žiūriu kaip į visiškai paprastą pareigą, dėl kurios turbūt ir diskutuoti nereikėtų. Kiekvienas mes – piliečiai, savo tėvynės sūnūs, dukros. Tai paprasta.
Nepriklausomybės akto radimas jums atnešė teigiamų šalutinių pasekmių: šalia jūsų žmonės dabar kalba apie kilnias idėjas, nuolat diskutuoja jums aktualiais klausimais. Ar tai buvo vienas dalykų, nudžiuginęs radus dokumentą?
Pirmiausia nudžiugino ir nustebino visuotinis entuziazmas, kai išreiškiamas džiaugsmas, kai visi šypsosi. Tai yra svarbiausia. O tai, kad atsivėrė naujos erdvės bendravimui, diskusijoms tokia įdomia ir svarbia tema – viskas irgi tik į gera.
Visuotinai sutariame, kad istorinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto reikšmė yra milžiniška. Ar teisinga jį laikyti atskaitos tašku šiuolaikinės Lietuvos istorijoje?
Tikrai taip. Pokalbiuose su istorikais, to laikotarpio išmanytojais, pritariama, kad pats atsiradimo faktas dar kartą ir labai stipriai patvirtina, kad būtent Vasario 16-oji yra lūžio taškas, nuo kurio ir dera atskaičiuoti mūsų valstybės gimimo datą.
Buvo daug svarstymų šios datos klausimu, pradedant jau nuo 1917 metų rugsėjo Lietuvių konferencijos Vilniuje. Faktiškai nuo Vasario 16-osios ši data tapo tiksli, visiems atpažįstama, ir ji nebeturėjo poreikio daugiau keistis. Nuo tada ji buvo tokia, kokia buvo, ir išliko šimtui metų, ir turbūt ne vienam šimtui metų.
Daug kalbama apie valstybės Jubiliejų. Kaip jį ketina švęsti prof. Liudas Mažylis?
Šiuo klausimu, manau, sau visiškai nepriklausau. Kaip man scenaristai surašys – kur stovėti, kur būti. Vargu ar man pavyktų pasiteisinti, kad šeimos rate norėčiau…
Veikia panašūs mechanizmai kaip tada, kai pasakiau, kad norėčiau ir planuoju iš Berlyno grįžti autobusu. Mane pradėjo nuo to iš pradžių švelniai atkalbinėti, o paskui jau jiems teko panaudoti stiprų argumentą: „Žinote, oro uoste gal kuris nors iš valstybės vadovų norėtų jums ranką paspausti?“ Kai pasakė šią frazę, aš pasakiau: „Viskas, vežkite mane lėktuve.“ Supratau, kad reikia.
Aš manau, kad yra užduotas labai labai geras tonas švęsti Vasario 16-ąją. Juk grįžau į šypsenų kraštą: nė vieno niūraus veido, visi patenkinti, visi šypsosi. Šypsokimės toliau.
BE TARPDISCIPLINIŠKUMO – NEBŪTŲ RADYBŲ
Jūsų atradimas daliai akademinio pasaulio pasirodė netikėtas, kadangi nesate istorikas pagal profesiją. Tačiau, rodos, jūsų biografija kalba apie tarpdiscipliniškumą. Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumui skiriama pakankamai dėmesio mūsų švietime?
Aš manau, kad bent jau deklaratyviai, strategijų lygiu – tikrai taip. Bet ar tai yra visuotinai praktikuojama? Man tenka dėstyti būtent Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Laikau, kad šiame universitete tarpdiscipliniškumas nėra vien tik iliuzija ar deklaracija, jis yra realizuojamas: veikia artes liberales sistema. Kurį nors iš dalykų, kurį dėstau aš ar kiti politologijos bei susijusių mokslų dėstytojai, norom nenorom privaloma rinktis ir išklausyti net ir gamtos mokslų atstovams ar menotyrininkams.
Pagaliau, vien Nepriklausomybės Akto paieškos, jų sėkmė – tai yra visiškai neįmanoma be tarpdisciplininio požiūrio. Į klausimą – „O kodėl ne istorikai rado?“ – patys istorikai atsakė, kad ne istorijos mokslininkų pareiga yra ieškoti vadinamųjų artefaktų (o šis dokumento originalas priskirtinas artefaktams). Istorikui visiškai pakanka to, kad toks dokumentas tikrai egzistavo (tuo sunku būtų suabejoti), juolab kad jis turėjo milžinišką, likiminę reikšmę ilgam šimtmečiui. Visą laiką jis buvo atskaitos taškas bet kokiems kūrybiškiems, herojiškiems, kančias iššaukiantiems veiksmams – juk žmonės nukentėdavo vien dėl žodžių „Vasario 16-oji“.
Istorikui profesionalui niekada niekas neturėjo teisės ir pagrindo formuluoti užduotį surasti šį dokumentą. Turėjo sutapti, kaip minėjau, antrasis motyvas – ieškotojo azartas, einantis greta mokslinio žingeidumo. Jis nėra privalomas mokslininkui. Mokslininkas, atvažiavęs į Berlyno archyvus, privalėtų sąžiningai susiplanuoti dokumentų peržvalgą nuo 1917 m. liepos (kai jau buvo organizuojama Lietuvių konferencija) ir laipsniškai konspektuoti, ką jis ten mato – ir ką jis ten per penkias dienas, žinoma, suspėtų? Taip mes gyvename, nes resursai moksliniams tyrimams yra riboti. Dideliems priekaištams istorikams aš nematyčiau pagrindo.
Kas yra svarbiausia norint padaryti svarių atradimų? Išsilavinimas? Aistra? Darbštumas? Visi šie dalykai?
Žinoma, kad visi šie dalykai ir tai, ką aš vadinu žodelyčiu „bingo“. Kad ir apie kuriuos mokslus kalbėtume, kai jau kažkas atrandama – cheminė struktūra, naujas vaistas, programa, konstrukcija, „Facebookas“… – visi sako: „O, va kaip reikėjo…“.
Tarkime, kol nebuvo „Facebooko“, tai reikėjo ne tik sugalvoti, sukurti, padaryti, įdiegti, bet ir pasiekti, kad pritaptų, kad patiktų visiems. Tam reikia visko, ką jūs paminėjote, ir dar daug daugiau.
Galbūt jau pagalvojote apie tolesnes tyrimų kryptis? Gal jau turite konkrečių planų?
Planų yra. Universiteto vadovybė pažadėjo ir iš karto įvykdė: įdarbino žmogų, kurį įvardinau kaip man tinkamą, patikimą ir reikalingą. Dabar dirbame dviese. Tai dar nėra labai galinga tyrėjų grupė, bet daug ką galima padaryti ir mažoje grupėje.
Iš tiesų mano svajonė šiuo metu tokia ir yra: su nedidele grupele toliau gilintis į šią mokslinę temą – 1917–1918 m. kelią į Lietuvos Nepriklausomybę, kontekstus, kitų valstybių kūrimąsi. Čia yra beribės temos labai įdomiems, naujoviškiems, tarpdisciplininiams istorijos, politologijos, geopolitikos sričių tyrimams.
EUROPA NEGRIŪNA, BET PASAULIS NESAUGUS
Esate dviejų monografijų apie Europos Sąjungos (ES) klausimus autorius. Ar gyvai sekate dabartinius ES įvykius?
Pabandykite jūs nesekti dabarties įvykių, kai keičiasi politikos šablonai, paradigmos – tai automatiškai iššaukia ir mokslinių tyrimų, kitų paradigmų būtinybę.
Iš pradžių sakoma, kad neturėjo įvykti „Brexito“, paskui sakoma, kad neturėjo laimėti D. Trumpas, paskui sakoma, kad Prancūzijoje neįvyks tai, kas įvyko (kas gi žinojo kandidatus, kurie išėjo į antrą turą?) – reikia už galvos svertis tiems, kurie skaičiuodavo įprastiniais metodais. Rinkėjų partiškumai, kairės ir dešinės skirtys – šios formulės griūna. Politologų prognostinė galia rodosi bejėgė.
Reikia veikti, greitai paaiškinti vykstančius reiškinius. Mokslinių tyrimų tempai, įprastiniai instrumentai darosi neaktualūs: po 15 metų aprašius „Brexitą“ arba D. Trumpą – kas gi beskaitys šias knygas? To reikalauja ir visuomenė.
Lygiai tas pats galioja ir man žinomiems chemijos tyrimams. Gali prisipirkti brangios aparatūros savo smalsumui tenkinti mokesčių mokėtojų pinigais, o jei negali paaiškinti paprastais žodžiais, kam viso to reikia, – tai šis klausimas lieka.
Jaunoji Lietuva prieš šimtą metų buvo didelių geopolitinių įvykių sūkuryje, sudėtingoje situacijoje. Dabar ES yra daug politinio netikrumo. Ar manote, kad šiuo metu Lietuva yra sudėtingoje situacijoje?
Turime konstatuoti, kad mes gyvename iš tiesų nesaugiame pasaulyje. Saugumo dimensijos prieigoje visa tai niekur nėra dingę. Agresijos grėsmės – kokios jos buvo prieš šimtą metų, tokios jos yra likę ir dabar. Jų netgi atsiradę naujų, prievartos formos pasidarė nepaprastai įmantrios.
Kalbant apie ES, apie kokias ambicijas mes kalbame? Jei kalbame, kad Europa turi didėti, įtraukti Rytų kaimynystės valstybes, – iš tikrųjų tokie iššūkiai yra sudėtingai įgyvendinami. Bet jeigu kalbame, kad prieš Europą – iššūkiai, kurių ji esą nesugeba atliepti… Aš taip dramatiškai padėties jokiu būdu nevertinčiau. Juolab kad pirminė Europos Bendrijų idėja (ir paskui ES) kažkada ir buvo visų pirma taika ir saugumas Europos šerdyje. Nėra to, kad demokratinėje Europos šerdyje būtų kokios nors likiminės grėsmės.
Taip, Didžioji Britanija nori nebe tokio tvirto, laisvesnio santykio su Europos šerdies valstybėmis, tačiau tai – nei pasaulio, nei Europos pabaiga. Tikrai nepritarčiau skeptikų chorui, kuris teigia, kad Europa jau prieina liepto galą – tikrai ne. Kita vertus, kaip sakiau, gyvename iš tiesų labai nesaugioje aplinkoje.
Į POLITINĘ KASDIENYBĘ GRĮŽTI NEKETINA
Esate aktyvus visuomenėje nuo pat Sąjūdžio, o nuo 1995 m. esate ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Kas paskatino įsilieti į visuomeninę ir politinę veiklas?
Atsakysiu truputį savaip netiesiogine paralele: kas paskatino, kad reikėtų važiuoti į Berlyno archyvus? Paskatino tas jausmas, kad, ko gero, ne viskas daroma.
Kai prasidėjo Perestroika, o paskui kūrėsi Sąjūdis, irgi jautėsi tokios erdvės, kuriose tikrai jaučiau, kad galiu vienaip ar kitaip prisidėti. Turbūt daug kas tuo laikotarpiu jautė tokią pareigą.
Jūs priminėte, kad esu rašęs į „Apžvalgą“. Netrumpą laiką esu buvęs ir kito dienraščio redaktoriaus pavaduotoju. Kaip dabar atsitiko, kad aš į tą veiklą mečiausi? Vėl dėl to paties – atrodė, kad ne viskas yra padaroma. Atsirado nekuklus, ambicingas jausmas, kad ten aš galiu rasti savo vietą.
Visiškai ar ne visiškai, bet visgi tam tikru mastu tai turbūt pasiteisindavo. Atsirado politinė niša Sąjūdyje, atsirado niša tuometinėje žiniasklaidos rinkoje (buvo juk tik komunistinė spauda, o mes kūrėme nekomunistinį leidinį). Ir tada, ir dabar susiformuoja toks intuityvus pojūtis – kodėl man neprisidėti prie to ar ano?
Aplinkiniams žmonėms tai kelia gal ir didesnį iššūkį nei man pačiam, nes jiems pradeda atrodyti, kad esą vienoje veikloje jau turi įdirbį, o dabar dar į kažkur metiesi? Man pačiam sunku į ši klausimą atsakyti, nes niekas niekada nelaikė manęs jokiu avantiūristu, jei kalbėtume apie charakterio bruožus, o, kita vertus, pavartę biografiją ten žmonės randa visokiausių nuotykingų dalykų. Niekada negali žinoti, ko vedinas pasielgi vienaip ar kitaip.
Ar ateityje galvotumėte apie galimybę grįžti į aktyvią politinę veiklą (t. y. kandidatuoti rinkimuose)?
Nepykite, bet nebūtų resursų politinei kasdienybei. O kas yra politiko kasdienybė? Einu gatve, matau – neišasfaltuota. Štai politiko kasdienybė!
Į tokią politinę kasdienybę man jau būtų nepaprastai sudėtinga grįžti. Šiuo metu dirbu ir mokslinį darbą, ir dėstau, ir vis atsakinėju į žurnalistų ir kitų klausimus. Save matyti kasdienėje politikoje tokiu atveju yra labai sudėtinga, ypač kai dabar mano pokalbiai yra ne apie asfaltą, o džiugius dalykus, atrastą Nepriklausomybės Aktą (o tai kelia puikių emocijų).
