Prieš 43 metus devintokas Vytautas Bogušis parduotuvėje nupirko audeklų Lietuvos vėliavai pasiūti. Savadarbę trispalvę 1975-ųjų vasario 16-osios išvakarėse jo mokyklos draugai iškėlė sovietų okupuotos Lietuvos sostinės Rasų kapinėse.
„Na, vėliava tai sunku buvo pavadinti, – juokiasi jis. – Bet spalvos tikrai atitiko“.
Trispalvę anąkart pasiuvo jo draugo Rimo mama lenkė. Vėliava ant centrinės kapinių koplyčios plevėsavo ilgiau nei savaitę.
„Man ir mano draugams vasario 16-oji, Vytis ir trispalvė buvo nedalomi dalykai. Tai mums šventa trejybė, viena visuma ir viena idėja“, – BNS sakė V. Bogušis.
„Neįsivaizdavome, kaip juos galima atskirti“.
Iškelti Lietuvos vėliavą sovietmečiu buvo vienas rizikingiausių būdų paminėti dieną, kai 1918 metais Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Lietuvių jaunimas rasdavo ir kitokių būdų švęsti vasario 16-ąją, nepaisant sovietų draudimo. Nors kartais šie minėjimai buvo spontaniški, dažnai jiems ruoštasi ypač ilgai – tokios protesto akcijos buvo kruopščiai planuojamos.
Trispalvės ant kaminų ir traukinio
Istorikai teigia, kad sovietmečiu vasario 16-osios paminėjimo tradicija nenutrūko, nes tarpukariu Lietuva smarkiai pažengė kurdama valstybę, o šalies lyderiai įskiepijo gyventojams tautines vertybes.
„Per tuos 20 nepriklausomybės metų visuomenė ir tauta iš esmės susigyveno su nacionaliniu valstybingumu ir jis tapo šimtu procentų savas“, – sako Algimantas Kasparavičius iš Lietuvos istorijos instituto.
Vasario 16-osios minėjimai prasidėjo sulig Antruoju pasauliniu karu, o Lietuvos vėliavos nelegaliai iškilo dar pirmosios sovietų bei vokiečių okupacijos metais.
Pavyzdžiui, 1942 metais Petro Paulaičio įkurta pogrindinė organizacija Jurbarke vasario 16-ąją nuplėšė nuo miestelio įstaigų vokiškus pavadinimus ir daug kur iškėlė trispalves.
Prienų „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos jaunimas 1949-aisiais vėliavą iškėlė ant Prienų alaus daryklos kamino.
Minint nepriklausomybės akto keturiasdešimtmetį, 1958 metais būdamas 19-os ant Petrašiūnų elektrinės Lietuvos vėliavą iškėlė Petras Plumpa. Jis tikina nebijojęs – apie tai tuo metu nebuvo laiko galvoti.
„Iškelti vėliavą 80 metrų aukštyje buvo svarbu iš esmės – tai noras parodyti okupantams, kad lietuviškoji trispalvė plevėsuoja aukščiau už visas okupanto vėliavas Lietuvoje“, – BNS sakė disidentas.
Šiuo metu žinoma apie dešimt 1958-ųjų metų vasario mėnesį Lietuvoje iškeltų trispalvių, viena iš jų atsirado ant traukinio Druskininkai – Vilnius.
Tuo metu Klaipėdoje 1970 metais Lietuvos vėliava su užrašu „Sutraukysim vergijos grandines“ buvo iškelta ant popieriaus ir celiuliozės kombinato kamino.
Per vasario 16-ąją įvairius užrašus taip pat buvo galima rasti ant mokyklinių lentų ar išgirsti patriotines dainas baruose.
Ji taip pat buvo švenčiama ant pastatų sienų paišant karikatūras ar rašant prieš režimą nukreiptus šūkius, aktyvistai aplankydavo Jono Basanavičiaus ar Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapus.
Atsišaukimai ir mitingas
Minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą aktyvistai gyventojams taip pat platino atsišaukimus. Tai 1972 metais Kaune, VI forto apylinkėse padarė ir Vidmantas Povilionis, į pašto dėžutes sumėtęs raginimus žmonėms jungtis prie laisvės kovos.
Jis teigia pogrindinę veiklą supratęs kaip indėlį ruošiant Lietuvos visuomenę nepriklausomybei.
„Dirbome, kad išlaikytume tą atmintį, išlaikytume dar vieną lietuviškai kalbančią kartą. Mums rūpėjo išsaugoti tautą iki to laiko, kol grius imperija“, – BNS sakė disidentas.
Visgi dauguma vasario 16-ųjų jam buvo ramesnės.
„Švęsti nereikia linksmai ir išradingai, nereikia šokti kazoko, vartytis per galvą ar daryti cirką, – teigia V. Povilionis. – Tu gali tiesiog pasitempęs tą dieną vaikščioti ir galvoti apie sukaktį – tai yra vidinė, asmeninė šventė“.
„Taip ir švęsdavome – kiekvienais metais atsibudi vasario 16-ąją, tave tėvai aprengia švaresniais drabužiais ir eini į mokyklą. Į institutą kai eidavau, irgi užsirišdavau ar juostelę, ar dar ką nors. Visi suprasdavo, kad tau šiandien šventė“, – tvirtina jis.
1975-aisiais V. Bogušis vasario 16-osios išvakarėse į mokyklą irgi atėjo pasipuošęs baltais marškiniais ir iš tėvo spintos nugvelbtu kaklaraiščiu.
Nuo tada su draugais pradėjęs švęsti nepriklausomybės dieną, 1987 metų gruodį jis kartu su maždaug 70-čia žmonių pranešė Sovietų sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui, kad ateinančių metų vasario 16-oji bus minima įvairiose vietose Vilniuje ir visoje Lietuvoje.
Šis laiškas netrukus pasiekė užsienio žiniasklaidą, demonstracijoms ėmėsi kruopščiai ruoštis sovietų pareigūnai, o į padėtį sureagavo Jungtinių Valstijų įstatymų leidėjai ir prezidentas Ronaldas Reaganas (Ronaldas Reiganas), pasmerkęs Lietuvos okupaciją ir paskelbęs 1988 metų vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės diena.
„Va čia tai buvo bomba. Visi plyšauja, o mes su Antanu Terlecku plojam katučių, nes nesitikėjome, kad toks mažas akmenukas gali išjudinti tokias uolas“, – prisimena V. Bogušis.
Nors jis pats tų metų vasario 16-ąją praleido pas tardytoją, į demonstraciją Vilniuje susirinko šimtai žmonių, nepriklausomybės diena buvo paminėta ir Kaune.
„Po to gi prasidėjo visi dideli įvykiai – 1988 metų gegužės mitingai, birželio 3 dieną kuriasi Sąjūdis, birželio 14 dieną organizuojame mitingą dėl trėmimų, rugpjūčio 23 dieną Ribentropo Molotovo pakto paminėjimas, vėliau „bananų balius“, – vardija V. Bogušis.
1989-aisiais vasario 16-oji jau paminėta be nesklandumų, netgi dalyvaujant komunistinės valdžios atstovams. V. Bogušis šypsosi – netrukdomai plevėsavo ir Lietuvos trispalvės, nors prieš 14 metų dalį jų dar reikėjo pasiūti iš skiaučių.
Autorius: Saulius Jakučionis
Vilnius, vasario 15 d. (BNS).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
