Ugnis tam tikrais atvejais gali būti naudojama kaip gamtotvarkos priemonė, padedanti miško ekosistemoje išnaikinti invazinius augalus, kenkėjus ir išsaugoti retas, nykstančias rūšis, teigia mokslininkai.
Moksliškai pagrįsta nedidelio masto, mažo intensyvumo gaisro imitacija, kurią atlieka aplinkosaugininkai, vadinama kontroliuojamu deginimu. Šis metodas taikomas tik specifinėse miško buveinėse, kurioms ugnies pažaida reikalinga buveinės formavimuisi, o buvusi gaisravietė sukuria sąlygas augti kai kuriems augalams ir įsikurti gyvūnams.
„Lietuvoje ugnis miške yra tabu, todėl dirbtinai sukeltą gaisrą daugelis vertina kaip akibrokštą. Žmonėms sunku suprasti, kad išdeginama tik miško paklotės dalis. Tai daro specialiai apmokyti darbuotojai, aprūpinti reikiama technika, taip užtikrinama, kad gretimi medynai bus saugūs. Paklotė deginama kai yra šiek tiek drėgna, todėl ugnis nėra intensyvi ir medžiai lieka sveiki, o nudeginama tik tai, kas trukdo tam tikroms rūšims įsikurti“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius Gediminas Brazaitis.